KAIP STRESAS ĮTAKOJA LIGĄ ?
Tokį klausimą gavau po vienu savo straipsneliu.
Pasakysiu vaizdžiai pavyzdžiu iš gyvenimo.
Kada šunį (ar kitą gyvūną) išgąsdini ir jis lekia nesidairydamas, jo organizme įsijungia visi įmanomi „išgyvenimo“ mechanizmai. Vyrauja simpatinė nervų sistema, dominuoja streso hormonai, maksimaliai dirba raumenys, sustoja virškinimas, tikrai nesinorės miego ir poilsio…., nes organizme viskas pajungta trumpalaikiam išsigelbėjimo efektui.
Kitu atveju – tas pats šuo po stalu, snuduriuoja, virškina kas nukrenta nuo pietų stalo. Dirba ne raumenys, bet visa virškinimo sistema. Tokioje ramybės fazėje vyksta gijimas, sveikimas, ląstelių atsinaujinimas.
Kokios fazės norime mes savo ligai ? !
Parasimpatinė nervų sistema – vegetacinės nervų sistemos dalis, inervuojanti vidaus organų raumenis bei liaukas. Pats stambiausios jos nervas – klajoklinis nervas (lot. nervus vagus).
Parasimpatinė nervų sistema yra atsakinga už „ilsėkis ir virškink“ (angl. rest and digest) atsaką, kuris vyksta kūnui atsipalaidavus, pavyzdžiui, po valgio, seksualinio susijaudinimo, stiprių išgyvenimų, emocijų, šlapinimosi, tuštinimosi ar virškinimo. Šis atsakas yra komplementarus SIMPATINĖS nervų sistemos „kovos arba pabėgimo“ atsakui, atsakingam už organizmo stimuliavimą.
Taigi:
- Sveikimo procesas įmanomas tik ramybės fazėje. Ramybė turi būti ne parodinė, garsiai visiems sakant „aš ramus“. Ramybė turi būti „tikra vidinė“, su atitinkamais ramybės fazėje gaminamais hormonais.
- Tokią protingą būseną pasiekti tikrai sudėtinga, kai pacientui neduoda ramybės mintys apie ligą. Bet reikia stengtis bent taip sau padėti.
- Reikia vyti iš galvos tokias mintis –‚ar aš mirsiu“, „kas su manim bus“, „ar liga progresuos“…., nes gyvenimas rodo, kad BUS TIKRAI NE TAIP IR TADA KAIP MUMS ATRODO. Niekas nežinom savo gyvenimo trukmės, ligų, atsitiktinumų. Dabar darom, ką turim daryti, o „bus kaip bus“ . Nuo mūsų nervų tai nepasikeis. O ramybės fazė mums viskuo palankesnė.
- Kiekvienas iš mūsų bandome save kažkaip įtikinti „kad tai ….“. „Kad man padės šeima, vaikai, Dievas, Gamta…“ . Vaistai – cheminės neurotropinės medžiagos. Jos ne išeitis, nes turi pašalinių, skatina priklausomybes, „užsiglušinus“ nesprendžia psichologinių problemų.
Kuo greičiau atrasime atsakymus į šiuos klausimus, tuo greičiau pasieksime parasimpatinę vidinės ramybės fazę, tuo labiau galime tikėtis normalių fiziologinių sveikimo procesų.
KINEZITERAPIJA ONKO PACIENTUI. Po posto apie masažus sulaukiau ir kitų klausimų apie alternatyvius metodus onkologijoje. Esu skaičiusi paskaitą per zoom apie tai, kuriai ruošiantis peržiūrėjau PUBMED duomenis. Nors ypač domėjausi kardiologija, bet šalia visad „girdėjau“ apie onkologiją. Be to daug apie tai kalba prof. A. Skurvydas. Kineziterapija – tai ne tik štangų kilnojimas. Tai daugybė metodų, kurie taikomi judėjimo aparatui išjudinti, stiprinti.
Intensyvumas ir stiprumas, sudėtingumas – galimas nuo ……iki. Sportavę žmonės turi vienus krūvius, gulintis lovoje kitus. Kuo lengviau ir labiau subalansuotai juda kūnas, tuo daugiau raumenų skaidulų atsiranda, daugėja miokinų, raumenis maitinančių kraujagyslių, gerėja limfodrenažas. Limfos tekėjimui reikia skyščių ir raumenų darbo.
Sergant onko liga mums reikia detoksikacijos, geresnio audinių aprūpinimo krauju. Širdies, kepenų, plaučių, inkstų darbas tiesiogiai priklauso nuo kraujotakos. Matoma, kad ilgai gulintis pacientas turi blogėjančią šių organų funkciją. Nykstant raumenims, žemiausiose kūno vietose kaupiasi skyščiai, nesiventiluoja plaučiai, renkasi skysčiai krūtinėje ir pilve, sutinsta kojos. Raumenų nykimas prasideda po 3 parų nejudros. Kiek girdžiu, kolegos onkologai dažnai savo pacientams nepataria jokių fizinių intervencijų. Esu lankius nemažai kineziterapijos kursų, nes tą ką išmokusi taikiau savo artimiesiems, išsprendžiau daug savo problemų be vaistų.
Tiek stipriai tikiu šiais metodais, kad kartais save net vadinu kineziterapeutu – mėgėju ir, jei būčiau jauna, stočiau mokytis į šią sritį. Pakalbėsiu praktiškai:
- Onko ligos nevienodos stadijos. IV stadija, kai liga išplitusi, bet nebūtinai kauluose. Pacientai vaikšto net su daugybinėmis metastazėmis kauluose. Jei yra ramentai, lazdos, kiti judėjimo asimetriški judesiai, labai greitai sutriks kūno balansas ir pacientas pradės jausti skausmus visai ne dėl vėžio, bet dėl kompensatorinių įtampų.
- Dabar dėl nejudraus gyvenimo būdo net jaunimas priverstas prisiminti, kad yra tiesus kaklas, kreivas stuburas, darosi MRT ieškodami skausmų priežasties. IT specialistai turi jau profesinę sulinkusią išvaizdą. Vyresni pacientams būdinga skirtingų amplitudžių galūnių judesiai, stuburo, sąnarių degeneraciniai procesai. Kai šie žmonės suserga onko, tos problemos niekur nedingsta, bet dar greičiau progresuoja (o mes nieko neleidžiame !?).
- Onkologai niekad nesimokė alternatyvių metodų sveikiems ir ligoniams. Visi patarimai iš savo asmeninės patirties. Onkologui reikia nustoti bijoti (kas būtų, jeigu būtų) lygiagrečiai taikomų sveikatinimo metodų, atkreipti dėmesį, kokios sveikatos problemos šalia onkologijos, bendradarbiauti su sporto specialistais, informuoti patį pacientą apie kritines vietas radiologiniuose tyrimuose, duoti galimai glaustas rašytines išvadas (kur gali lūžti, kada vengti didelių krūvių…). Judejimo sutrikimų lengviau išvengti, negu po ilgos nusigulėjimo pertraukos atstatyti judėjimo funkciją.
- Judesys galimas absoliučiai visiems, nes žmogaus organizmas taip sudarytas, kad be raumenų dalyvavimo nedirbs joks organas ar audinys. Mano mama, labai rimtas kardiologinis ligonis, garbiame amžiuje beveik valandos mankštas darydavo 3 kartus dienoje ir nuo to jausdavosi žymiai geriau, nes tikslas buvo įjungti „periferinę širdį“. Mano pacientės, kurios turi metastazes kauluose jau ne vieni metai stabiliai sportuoja, nes reikia apsaugoti skeletą, nuo patologinių lūžių, raumenimis.
- Atminkite, kad vaikštome ne ant kaulų, o ant raumenų. Kai nėra raumenų, tenka vaikščioti ant kaulų ir tai gana skausminga. Nuo osteoporozės suluš tie, kieno nugaros raumenys silpni. Kojos tins tiems, kam stazė mažajame dubenyje ir fiksuoti fascijose kojų raumenys. Limfedemos progresuos greičiau, kada pečiai, nugara „įmūryti“ trigeriuose. Tie, kurie vargsta su kraujo spaudimu, jau matosi iš tolo iš išvaizdos.
- Judėjimas įtakoja VISAS karcinogenezės ir vėžio vystymosi stadijas (nuo atsiradimo, atsako į gydymą, recidyvavimą, metastazavimą). Cell Commun Signal. 2024; 22: 260. Outcomes of physical exercises on initiation, progression, and treatment of breast cancer. Junwei Xu,1 Xiance Jiao,2 and Reyhaneh Bayat.
- „ Fizinis aktyvumas ir vėžys“ PubMed rodo 30,842 results. Visi jau matę fizinio aktyvumo rekomendacijas onko pacientams, kurie nurodo, kad būtinas judėjimas, tempimo pratimai ir jėgos pratimai.
- Kraujotaka reikalinga ir smegenų darbui gerinti, depresijai mažinti . Aerobic Physical Activity and Depression Among Patients With Cancer: A Systematic Review and Meta-Analysis.Kulchycki M, Halder HR, Askin N, Rabbani R, Schulte F, Jeyaraman MM, Sung L, Louis D, Lix L, Garland A, Mahar AL, Abou-Setta A, Oberoi S.JAMA Netw Open. 2024 Oct 1;7(10):e2437964.
- Holistinis požiūris į vėžio gydymą – mityba, judėjimas, emocinė sveikata…
- Judėjimas turi išlikti ir persirgus, remisijos laikotarpyje. Ir tai tikrai ne vien dėl grožio, bet dėl vėžio negrįžimo, gretutinių ligų profilaktikos, geros savijautos ir kokybiško gyvenimo.
Straipsnį parašė onkologė-chemoterapeutė Edita Juodžbalienė
