Straipsniu noriu perteikti ankstyvo šio neišgydomo sutrikimo identifikavimo bei kontrolės svarbą, nes tik taip įmanoma sumažinti galimas komplikacijas.

Limfos fiziologija ir limfedema

Limfos fiziologija. Limfos sistema susideda iš limfos indų ir limfos audinių. Kai audinio skystis iš intersticiumo įteka į limfinę sistemą, jis laikomas limfa. Limfos skystis susideda iš baltymų, vandens, riebalų rūgščių, druskų, baltųjų kraujo kūnelių, mikroorganizmų ir kitos kilmės nuosėdų. Pastarąjį iš intersticinių vietų sugeria limfos indai, iš kurių jis patenka į veninę sistemą.

Topografiškai egzistuoja dvi atskiros limfos drenažo sistemos: paviršinė sistema drenuoja odą ir poodinius audinius, o gilioji – audinius iki pat fascijos. Paviršinėje sistemoje esantys limfiniai indai yra išsidėstę poodinio sluoksnio riebaliniuose audiniuose, tuo tarpu giliojoje sistemoje esantys šliejasi prie kraujagyslių. Šios dvi sistemos jungiasi per perforuojančius indus, kurie kerta faciją. Limfinė sistema susidaro iš: limfinių kapiliarų, prekolektorių, limfos kolektorių ir limfinių kamienų.

Paviršinėje sistemoje esantys limfiniai kapiliarai persipindami dengia visą žmogaus kūno paviršių

Limfinė apkrova. Limfagyslių gebėjimas gerai funkcionuoti priklauso nuo limfinės apkrovos bei pernešimo pajėgumo. Limfinė apkrova – tai limfos skysčio, kuriame yra limfinių baltymų, vandens, ląstelių, riebalų tūris. Pernešimo pajėgumas – tai maksimalus limfos skysčio kiekis, kuris per tam tikrą laiką nukeliauja limfagyslėmis. Skirtumas tarp pernešimo pajėgumo ir limfinės apkrovos yra vadinamas funkciniu rezervu. Kai limfinės apkrovos kiekis pasiekia maksimalias transportavimo galimybes, limfinė sistema tampa perkrauta, o tai sukelia limfinį nepakankamumą, kurio pasekmės – intersticinė edema (limfedema).

Limfedemos atsiradimas. Limfedema vystytis pradeda tuomet, kai limfos apkrova viršija jos pernešimo galimybes. Limfedema yra skirstoma į dvi rūšis: pirminę ir antrinę. Pirminė limfedema išsivysto kaip patologinio įgimtumo arba paveldėtos etiologijos pasekmė. Pastarosioms būklėms būdinga: sumažėjęs limfos kolektorių skaičius ir mažesnis esamų limfos indų diametras (hipoplazija), padidėjęs limfos kolektorių diametras (hiperplazija), kai kurių limfinės sistemos komponentų trūkumas (aplazija), kirkšnies limfmazgio fibrozė.

Limfedemos atsiradimo priežastys onkologijoje. Pati dažniausia limfedemos atsiradimo priežastis onkologijoje yra staiga pablogėjęs arba sutrikęs limfos skysčio tekėjimas limfiniais indais bei limfmazgiais, dažniausiai kylantis kaip operacijos arba spindulinės terapijos pasekmė. Kadangi nepažeistieji limfos indai nėra pajėgūs pakelti padidėjusios limfinės apkrovos, limfos skysčio perteklius patenka į gretimus audinius. Negydoma limfedema gali sukelti progresuojantį tinimą, minkštųjų audinių fibrozę, neurologinius pokyčius – skausmą, parastezijas, užkrėtimą.

Visi operacijas ir spindulinę terapiją patyrę pacientai turėtų privalomai pasitikrinti dėl ankstyvųjų limfedemos ženklų bei simptomų. Kai limfedemos gydymo imamasi ankstyviausioje stadijoje, šios ligos komplikacijas galima stipriai sumažinti.

Pirminė ir antrinė limfedemos. Kur kas dažniau nei pirminė pasitaiko antrinė limfedema. Pastarosios priežastis – mechaninis nepakankamumas, kurį gali sukelti operacija, švitinimas, trauma, infekcija, navikinis užsikimšimas, lėtinis venų nepakankamumas, judėjimo trūkumas. Kai limfinei sistemai padaroma žala, limfos pernešimo galimybės paveiktoje srityje nuolat mažėja – tokiu būdu išsivysto limfedema.

Limfedema yra neišgydoma dėl ilgalaikės arba neatitaisomos žalos, kuri padaroma limfinės sistemos komponentams. Limfos skysčio kaupimasis intersticiume gali būti kliniškai nepastebimas ankstyvosiose ligos stadijose, bei, limfos apkrovai viršijus pernešimo galimybes, tapti akivaizdžiu. Ši būklė vadinama „latentine“ (miegančia) stadija. Šioje stadijoje kliniškai neaptinkami jokie limfedemos ženklai, nes sumažėjęs limfos pernešimo pajėgumas dar susidoroja su limfine audinių apkrova. Pacientai gali skųstis sunkumo jausmu tam tikroje galūnės vietoje, bet dauguma jų neįvardins jokių šios latentinės būklės simptomų. Todėl tam, kad būtų galima apsisaugoti, sulėtinti ar sumažinti ligos vystymąsi į sunkesnes stadijas, būtina kreiptis į specialistus, kurie suteiks atitinkamų žinių apie prevencinį gydymą.

Limfedema yra lėtinė liga. Susirgti limfedema rizika tyko visą gyvenimą. Ši liga gali užklupti tiek pačioje vėžio gydymo pradžioje, tiek ir praėjus dešimtmečiams po pastarosios. Jei po operacijos ar spindulinės terapijos pacientui staiga sutinsta galūnė, visų pirma, detaliai derėtų išnagrinėti jo ligos istoriją ir atlikti medicininę apžiūrą, ieškant pasikartojančios ar metastazinės ligos, galinčios sukelti limfinės sistemos blokadą arba giliųjų venų trombozę. Tik tuomet, kai gydytojas atmeta pastarųjų ligų tikimybę, pacientas turi būti nukreiptas kineziterapeuto – limfotakos specialisto konsultacijai. Specialistas patvirtintų limfedemos diagnozę ir objektyviai nustatytų galūnėje slypinčios edemos dydį, paskirtų gydymą.

Diagnozavus limfedemą būtina kuo greičiau imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias ligos vystymuisi. Jeigu gydymas nebus suteiktas laiku, limfedema po truputį progresuos žalodama audinius. Pradėti gydyti šią ligą galima bet kurioje jos stadijoje, tačiau vėlesnėse jos stadijose gydymo rezultatai bus nedideli. To priežastis – negrįžtami fibrozės ir riebalinio audinio pokyčiai. Tam, kad būtų pasiekti maksimalūs bei ilgalaikiai gydymosi rezultatai, paciento iniciatyva, įsitraukimas ir noras pasveikti yra būtini. Dar prieš gydymo pradžią pacientas turi turėti supratimą apie tai, kas jo laukia. Svarbu būti pasiryžus visiems gydymo komponentams bei galūnės priežiūros programos vykdymui – visa tai lemia sėkmingą pasveikimą.

Gydymas

Viena veiksmingiausių priemonių limfedemai gydyti kol kas yra sudėtinė tinimo mažinimo terapija (CDT).

CDT yra dviejų dalių programa, susidedanti iš gydymo ir priežiūros fazės. Pirmoji, gydymo fazė, paprastai trunka nuo 2 iki 4 savaičių. Šiuo laikotarpiu pacientas gydomas kasdien, o kiekvienos savaitės pabaigoje užfiksuojamas paveiktos galūnės tūrio bei apimties matmenų rezultatas. Gydymo fazės trukmė priklauso nuo paciento reakcijos į terapiją. Kai limfedemiškos galūnės apimties bei tūrio matmenys stabilizuojasi ir gaunama maksimali gydymo nauda, pacientas pradeda antrąją priežiūros fazę, kurią sudaro visą likusį gyvenimą trunkantis savarankiškas rūpinimasis galūnės apimtimi. Gydymo fazė susideda iš keturių komponentų: odos bei nagų priežiūros, manualinio limfodrenažinio masažo (MDL), kompresinio sutvarstymo ir gydomosios mankštos. Gydymas yra veiksmingas tik sujungus visus šiuos gydymo komponentus.

Odos ir nagų priežiūra. Odos bei nagų priežiūros komponentą sudaro įdėmi paveiktosios galūnės apžiūra, skirta įsitikinti, kad ant odos nėra jokių įpjovimų, įbrėžimų, sudirgusių vietų ar galimos infekcijos ženklų. Gydymo fazės metu pacientas supažindinamas su savipriežiūra, kad galėtų savarankiškai tęsti rūpinimąsi oda bei nagais.

Manualinis limfodrenažinis masažas – gydymo metodas, skirtas stimuliuoti lygiuosis, limfos indus gaubiančius, raumenis, tokiu būdu padidinant pulsacijos dažnį. Šios procedūros metu taikomas nedidelis pakartotinis paviršinių limfos indų, esančių tiesiai po oda, spaudimas. Tokia limfinių indų stimuliacija paskatina skysčio ištuštinimą iš galūnės. Tačiau, jeigu spaudimas yra per stiprus, tai gali sukelti lygiojo raumens, supančio paviršinius limfos indus, spazmus arba sužaloti plonytes tvirtinančias gijas. Manualinis limfodrenažinis masažas yra sudėtingas ir turi būti atliekamas specialisto.

Kompresija. Atlikus manualinį limfodrenažinį masažą, ant galūnės uždedamas kompresinis tvarstis. Tai 24 valandas per dieną gydymo fazėje dėvimas daugiasluoksnis raištis, susidedantis iš kamšalo ir mažą elastingumą turinčio elastinio binto. Tai sudaro spaudimą judėjimo metu, o judant aktivėjanti raumenų pulsacija stimuliuoja paviršinius limfos indus. Daugiasluoksnis kompresinis tvarstis suminkština sukietėjusius audinius ir tai padaro masažą dar efektyvesniu.

Gydomoji mankšta. Jos metu pratimai atliekami dėvint kompresinius tvarsčius tam, kad būtų palengvinta raumenų pulsacija. Į šiuos pratimus įtraukiamas aptvarstytos limfedemiškos galūnės judėjimas patogia judesių amplitude, o dėl pulsacijos skatinimo pasitelkiamas ir kvėpavimas diafragma.

Priežiūros fazė. Kai paciento galūnės apimtis stabilizuojasi, pradedama priežiūros fazė. Tai viso gyvenimo trukmės savirūpybos programa. Pacientas privalo turėti supratimą apie priežiūros fazės svarbą – visi geri rezultatai, pasiekti gydymo fazės metu, be tolimesnių pastangų bus prasti. Kaip palaikyti pasiektą rezultatą išmoko ir išaiškina gydantis kineziterapeutas.

Šaltinis: Földiklinik – Specialist Clinic for Lymphology, ,,What is Lymphangiology?” Mokymų medžiaga, Földiklinik GmbH & Co. KG

Similar Posts

Parašykite komentarą