Straipsnį parengė psichologė – psichoterapeutė, knygos „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ autorė Lina Vėželienė.
Sveikatą žalojantis santykis su valgymu ir maistu, žvelgiant per psichologinę prizmę, kildinamas iš sutrikusio žmogaus santykio su savo kūnu. Kai santykis su kūnu sutrinka, žmogaus visiškai nebesusigaudo, kam jam tas kūnas ir ką jis jame dar galėtų nuveikti be to, kad valgytų ir daugintųsi.
Savęs, kaip kūniškos būtybės, suvokimas susitraukia iki galvos dydžio, kitaip tariant, žmogus apsigyvena tik savo galvoje, likusią kūno dalį laikydamas instrumentu, dažniau trukdančiu, nei padedančiu galvos sugalvotiems tikslams siekti, erzinančiu savo poreikiais, ribomis ir silpnybėmis. Persikrausčiusio gyventi į galvą žmogaus kūnas nebeatitinka lūkesčių, neatlaiko pageidaujamo tempo, „paveda“, kai reikia dar gražiau atrodyti, dar labiau pasistengti ir dar daugiau pasiekti. Tai jam skauda, tai miego trūksta, tai serga… Ignoruojantis ir/ar konfliktinis santykis su savo kūnu lemia gebėjimo gyventi atrofiją. Pamažu aktyvuojasi susinaikinimo (nebegyvenimo) programos, kurios vykdomos per lėtą, bet atkaklų kūno naikinimą. Naikinimą apleistumu, ignoravimu, rajumu ir kitais lėtinės savižudybės būdais.
Žmogus risdamasis link ne-gyvenimo, ritasi link susinaikinimo. Šį procesą liudija tokie pareiškimai:
„Kūnas man tik trukdo“
„Nekenčiu savo kūno“
„Geriau būčiau negimęs“
„Valgymas man vienintelis malonumas“
„Negaliu pakęsti, kai mane liečia“
„Nieko negaliu su savimi padaryti“
Santykio su kūnu, kūniškumo, gyvenimo kūne ir per kūną temos itin svarbios žmogaus gyvenime. Todėl į jas atkreipia dėmesį ne tik medikai, psichologai, bet ir teologai bei filosofai.
Pavyzdžiui, psichologas R. D. Lengas, dalinasi tokiais savo pastebėjimais:
- Individas gali išgyventi savo būtį kaip realią, gyvą ir vientisą; arba gali jaustis labiau nerealus, nei realus; labiau miręs, nei gyvas. Savąjį Aš jis gali jausti dalinai atskirtu nuo kūno, sudarytu iš dviejų atskirų dalių: kūno ir proto.
- Vienu atveju turim įsikūnijusį Aš, kitu – neįsikūnijusį Aš. Tai dvi skirtingos būsenos ir visiškai skirtingi būdai gyventi. Įsikūnijusi asmenybė, jaučiasi biologiškai gyvybinga ir reali. Neįsikūnijusi – tapatina save tik su protu, stebi, ką veikia jos kūnas, niekur neįsitraukdama.
- Neįsikūnijusi arba išsikūnijusi asmenybė niekuomet nieko neišgyvena čia ir dabar, emocingai ir spontaniškai. Jos būtis prėska, nyki ir monotoniška. Pasaulį ji vertina kaip nepatikimą, kitus mato kaip veidmainius, gyvenimą – kaip beprasmį.
Neretai tenka girdėti, nuo tokio ,,gyvenimo-be-kūno“ pavargusių žmonių skundus: ,,Gyvenu taip, tarsi gyvenimą stebėčiau iš už stiklo, nieko negalėdamas nei paliesti, nei užuosti.“ Gyvenimą stebint iš už stiklo nieko kito ir nebelieka, kaip tik jį komentuoti, vertinti ir kritikuoti, įsivaizduojant, kad rėkdamas ir mojuodamas iš už stiklo, ten kažkur kažką imsi ir sukontroliuosi. Vertinant realiai, tenka pripažinti, jog tas neįmanoma. Neišlendant iš po stiklinio gaubto neįmanoma nei jausti gyvenimo pulso, nei būti savo gyvenimo šeimininku. Kaip, beje, neįmanoma ir sukurti pilnaverčių, širdį atveriančių santykių, su kitu žmogumi. Žvelgiant iš už stiklo, gyvų žmonių elgesys tikrai gali atrodyti nenuoširdus ir veidmainiškas, nes nejaučiant pačiam, niekaip neina suprasti, ko jie ten, už to stiklo, juokiasi ir glėbesčiuojasi. Šiapus stiklo, viskas, kas vyksta ten, atrodo kvaila ir beprasmiška.
„Gyvenimo už stiklo“ metafora, kuria dalijasi psichoterapijos klientai, ta pati skyriaus pradžioje minėtai išsikūnijimo arba išsikraustymo gyventi į galvą būsenai. Europoje ji tokia paplitusi, kad net gali būti laikoma normalia. Normalu nejausti jausmų, normalu nejausti gyvenimo džiaugsmo, normalu būti prastos nuomonės apie savo kūną, normalu elgtis ne taip, kaip jauti, o taip kaip reikia. Visi juk taip daro?
Dar XX a. pradžioje vokiečių kilmės filosofas M. Haidegeris, kaip koks dangaus siųstas pranašas, grūmodamas kumščiu miniai virš galvos, pareiškia: ,,Baisiausia jau įvyko“! ,,Kūnai pusgyviai, genitalijos atskirtos nuo širdies, širdis atplėšta nuo galvos, galva atskirta nuo genitalijų. Žmogus atkirstas nuo savo paties išminties, o tuo pačiu atkirstas ir nuo savo paties kūno – pusprotė būtybė išprotėjusiame pasaulyje“.
Iš viso to sekantis nusivylimas ir beviltiškumas kelia stiprų būties nerimą. Žmogaus protas, atskilęs nuo kūno, apniktas baimių, veikiamas godumo ir gašlumo, per maistą ir seksą siekia kompensuoti visas netektis: kūno, jausmų, gyvybingumo.
Apibendrinam: Baisiausia jau įvyko. Kas toliau? Tylus paskutiniosios laukimas, ar dar galima ką nors padaryti?… Gal visgi dar pavyktų kaip nors sugrįžti į tuos apleistus, ištuštėjusius kūno namus? Kad nebereikėtų benamystės skausmo slopinti nuodėmių demonų pasiūlytais būdais…
Manau, galima būtų bandyti siūlyti: ,,Žmonės, jei norite susitaikyti su savo kūnais, daugiau šokite ir dainuokite. Darbe, namuose, gatvėje…“ Bet vargu ar savo proto galias įsimylėjusiam europiečiui toks pasiūlymas labai tiktų. Protingam žmogui, geriau pradėti iš toliau, iš jam priimtinesnės mentalinės platformos. Todėl ir aš pradėsiu nuo filosofinio kūno sąvokos apsibrėžimo.
Kas yra kūnas?
Kūnas – tai ,,daiktas, kuriame aš gyvenu“ (Huserlis).
Kūnas – tai tokia pati žmogaus vieta pasaulyje, kaip ir širdies organizme (Maurice Merleau-Ponty).
Kūnas – tai inkaras, įtvirtinantis žmogų pasaulyje (Maurice Merleau-Ponty).
Kūnas – ne tik daiktas, kurį mes matome, ne tik tai, ką mato kiti, jis – pati matymo galimybė (Maurice Merleau-Ponty).
Kūnas pats neišvengiamai būdamas čia ir dabar, įgalina ir žmogaus sąmonę tą buvimą čia ir dabar patirti arba suteikia galimybę grįžti iš savo mentalinių klajonių po praeitį ir ateitį į dabarties momentą. Nes būtent kūnas visada yra konkrečiame erdvės ir laiko taške, kad ir kur beklajotų žmogaus mintys. Kūnas yra išmintingas, jaučiantis, suvokiantis ir suprantantis. Ko kartais negalima būtų pasakyti apie protą, ypač sergantį ir baimių apsėstą.
Kaip atkurti sveiką santykį su savo kūnu?
Kantriai, pagarbiai per įsiklausymą ir bendradarbiavimą!
Norintiems judėti sveikimo link, vertėtų pradėti nuo paprastų dalykų: mokymosi leisti sau dūsauti, žiovauti, čiaudėti, tuštintis, vemti, gerti, valgyti, verkti, juoktis, judėti, prigulti, – tuomet, kai tas noras kyla, o ne ryt – poryt, kai bus laiko ar susidarys tinkamos sąlygos; kai niekas nematys, kai pabaigsiu pokalbį, kai grįšiu namo, kai bus atostogos…
Šio paprasto pasiūlymo esmė – susigrąžinti gebėjimą neatidėlioti ir neslopinti natūralių kūno poreikių, bet adekvačiai leisti jiems reikštis tuomet, kai jie kyla. Išmintingasis mūsų kūnas, visais šiais „kūniškais“ būdais valosi ir tvarkosi: „išsineša šiukšles iš namų“, „išvėdina kambarius“, „nuplauna langus“, – kad kuo sklandžiau galėtų tarnauti žmogaus labui. Stabdydami ir kontroliuodami natūralius kūno veiklos procesus, neleisdami jiems vykti, mes patys sau kenkiame.
Atrodytų nėra jau taip sunku nusičiaudėti, kai to norisi ar nusižiovauti, kai kyla žiovulys? Bet, net ir ši „laisvės kūnui“ praktika gali pasirodyti pernelyg drastiška kultūringąjam ir išmaniajam piliečiui. Nes žiovauti yra nemandagu, ypač viešai, pavyzdžiui, susitikimo metu. Ką žmonės pagalvos? Nekalbu jau apie verkimą viešoje vietoje. Netgi psichologo kabinete žmonės laikosi iš paskutiniųjų, kad tik gėdingai neapsiverktų. Paskui dar ilgai atsiprašinėja dėl tokio „nemandagaus“ elgesio. Atsiprašyti į tualetą taip pat nemandagu, net kai labai norisi. Kaipgi sutrukdysi svarbų pokalbį tokiems niekingiems reikalams? Kodėl gi nepakentėjus dar valandėlę, kitą? Girdėjau, kad japonai jau išsprendė šią problemą, į darbą jie vaikšto su pampersais.
Tai štai, norint susigrąžinti sau savo kūną, visi: „nėra laiko“, „dar pakentėsiu“, „pavalgysiu rytoj“, „išsimiegosiu kitą savaitę“, „negaliu sau leisti sirgti“ – turi būti išbraukti iš kasdienio vartojimo, kaip pavojingos gyvybei medžiagos.
Pradėjus susidraugavimo su savo paties kūnu procesą taip pat labai svarbi ir laisva emocinė raiška. Čia nekalbu apie spontanišką švaistymąsi kirviu, kalbu tik apie jausmų neslopinimą. Tai reiškia: liūdėti, kai liūdna; juoktis, kai juokinga; pykti, kai pikta ir panašiai. O ne šypsotis, kai liūdna, sėdėti akmeniniu veidu, nors norisi dainuoti. Arba apskritai „nerodyti savo jausmų, nes taip nekultūringa“.
Bet kuri emocija yra lydima fiziologinio atsako, tai yra turi materialią raišką, todėl ji negali nebeegzistuoti, jei jau yra. Prisiminkime, kūnas yra išmintingas ir jautrus. Taip pat besąlygiškai bendradarbiaujantis su žmogaus psichika. Ir jei jau žmogui kyla kokia emocinė reakcija, tai joje dalyvauja ir protas, ir kūnas su visais savo neuronais, hormonais ir impulsais. Mokslininkai iki šiol tebesiginčija, kas pirmas sureaguoja į emocinį dirgiklį, žmogaus kūnas ar psichika. Bet mūsų kontekste tas nėra taip svarbu, svarbu žinoti, jog kūnas niekuomet nelieka nuošalyje, kad ir ką jūs jaustumėte ar net sąmoningai nejaustumėte, nes blokuojate. Tuo kūno išmintis pranašesnė, ji besąlygiškai sąžininga: reaguoja į visus emocinius dirgiklius, kad ir kokie jie bebūtų, malonūs, nemalonūs, pageidaujami ar ne. Slopindami savo emocijas ar jas neigdami („ne, ne, aš tai nepykstu…“) mes sukuriame emocinę įkrovą, kūnas jai atliepia, bet iškrovą uždraudžiame. Išmintingasis mūsų kūnas tuomet paslaugiai viską išslapsto, kur tik gali. Jei taip elgiamės metų metais, turime savyje ištisą neišveiktų emocinių blokų saugyklą, su jai būdingais skausmais ir ligomis.
Galvose gyvenantys žmonės, išgirdę pasiūlymą laisvai reikšti savo jausmus, dažniausiai ima piktintis: „Tai ką jūs man siūlote? Imti rėkti ant visų? Daužytis?…“ Tarsi be pykčio juose daugiau nėra likusio nė vieno jausmo. O ir pyktį, jei jau reikšti, tai maksimaliai destruktyviai, kad kraujai taškytųsi. Tokia savo paties jausmų baimė, liudija apie labai sunkią santykių su savo kūnu būklę. Todėl, jei skaitytojui kyla panaši reakcija į laisvą jausmų raišką, siūlyčiau pradėti nuo patarimų žaliems – tiesiog pabūkite spontaniški, kai kyla noras čiaudėti ar atsidusti. Kol kas… Taip pamažu ugdysite sąžiningumą kūno atžvilgiu ir treniruosite jo pralaidumą.
Stiprėjant meilės santykiui su savo kūnu, kūnas vis labiau skaidrėja ir iš tamsaus, neperšaunamo bunkerio, kuriame savo izoliuotą gyvenimą bando gyventi žmogaus siela, pamažu virsta tobulu vidinio kūrėjo bendradarbiu. Šį procesą stipriai pagreitina realūs veiksmai, atitinkantys tikruosius žmogaus norus. Tai gali būti ir spontaniškas noras uždainuoti pro pravirą mašinos langą ir prasibėgti paupiu. Veiksmai lyg ir niekuo ypatingi, bet jie stipriai skirsis nuo proto sugalvoto nurodymo, kasdien nubėgti po 10 kilometrų (nori nenori…) ar atlankyti 10 dainavimo pamokų, nes dabar tokia mada ir visos draugės taip daro.
Vidiniai norų impulsai, kylantys iš pačios širdies ir harmoningai rezonuojantys visame kūne, pasižymi vienu labai ypatingu požymiu – visuose juose yra didelis gyvybinės energijos ir gyvenimo džiaugsmo užtaisas. Nė vienas teisingai sugalvotas noras ar protingai suformuluotas tikslas, šio užtaiso neturi. Kūnas, būdamas materialus, yra skirtas būtent tokių, gyvybę ir džiaugsmą nešančių, iš pačios širdies kylančių sumanymų įkūnijimui ir paviešinimui.
