Negaliu, nes nebandžiau
Nesuprantu aš tų žmonių… Kaip įmanoma kažko norėti ir nieko nedaryti? Ne tik kad nieko nedaryti, bet dar ir dejuoti, kad neįmanoma nieko padaryti. Rimtai? Taigi net nebandei!
Nesuprantu, kaip gali būti neįmanoma mesti rūkyti ar išeiti iš nekenčiamo darbo? Neįmanoma numesti svorio, susirasti draugų ar išsiskirti su nevykusiu partneriu? Neįmanoma pakeisti įpročių ar nustoti galvoti apie tas pačias nuoskaudas; neįmanoma atleisti, paleisti, atsipalaiduoti? Jūs juokaujat? Tai jau ir neįmanoma?
– Negaliu prisiversti atsikelti anksčiau ir padaryti mankštą…
– Kas tas tu, kuris tau neleidžia atsikelti? Ir kas tas tu, kuris nori daryti mankštą? Kiek ten
jūsų? Ir kuris iš jūsų valdžioje?
Neįgalumas
Negi iš tiesų neįmanoma atsikelti anksčiau ir padaryti mankštą, jei jau nusprendei, kad taip nori? Jei jau supranti, kad tau tai bus naudinga ir tavo kūnas nuo to jausis sveikesnis? Kas tau neleidžia to padaryti? Kas tave valdo? Kam tu leidi save valdyti?
,,Kas ten pas tave vadovauja?“ – dažnai klausiu žmogaus, besiskundžiančio savo neįgalumu.
Neįgalumu, kurio jei nuoširdžiai, tai kuo toliau, tuo labiau nesuprantu. Atsiprašau, už tokį
nesupratingumą visų tų, kurie šventai tiki esantys neįgalūs pildyti sau duotų pažadų, siekti savo užsibrėžtų tikslų ar atlikti tą pokytį, apie kurį jau seniai svajoja. Galbūt jie tokiais užgimė, ar kokia klastinga liga juos palaužė?
Bet jei tokios išskirtinės negalios, žmogau, tavęs nekamuoja, tai niekaip nesuprantu, kas tau trukdo daryti tai, ko tu nori? Kas valdo tavo smegenis, tavo veiksmus ir pasirinkimus?
Pokyčio vengimas
Buitinio dialogo fragmentas:
– Žinai, aš vis dar geriu.
– Geri, tai geri… Tavo pasirinkimas.
– Na, ne. Aš taip gyventi tikrai nenoriu. Ne taip aš noriu gyventi.
– Tai gal tada gyvenk taip, kaip nori?
Tyla. Bejėgės likimo aukos veidas ir ryžtingai sukastas žandikaulis, reiškiantis pasipiktinimą mano nevisaprotiškumu: ,,Kaip aš nesusigaudau, kad ne viskas gyvenime taip paprasta! Kaip aš drįstu nematyti visos šios situacijos tragizmo ir negaliu tiesiog pasidžiaugiu gražiais žmogaus siekiais? Jei žmogus galėtų, tai tikrai kažką pakeistų. Negi taip sunku suprasti?!“
Aplinkybių aukos
Tikrai, nuoširdžiai nesuprantu. Kaip įmanoma negalėti sustoti valgyti, nors jau pykina, kaip
neįmanoma nustoti gerti, nors jau gyvenimas griūva, kaip neina sustabdyti nerimą keliančių minčių srauto, atsikratyti įkyrių baimių ar nustoti galvoti, kad viskas yra blogai ir bus tik dar blogiau. Negi smegenų toksinai taip užsemia žmonių sąmonę, kad viskas, ką jie sugeneruoja, ima rodytis kaip tiesa, kuriai belieka paklusti? Negaliu patikėti, kad žmonės taip įtikinamai gali patys sau vaidinti bejėges likimo aukas. Kur ten likimo? Tiesiog aplinkybių aukas.
,,Oi, ir vėl bare prisigėriau, nežinau kaip čia atsitiko. Turbūt vaikystės traumos dar ne visos išspręstos.“
Ar tikrai neįmanoma?
Kita vertus, tai nei likimo, nei aplinkybių aukos, o tik savo išprotėjusio proto vergai, valdomi net ne fiziologinių impulsų, o apskritai neaišku ko. Ei, grįžkit į sąmonę, norisi papurtyti visus neįgaliuosius. Tiksliau, neįgaliais apsimetusius. Negi jūs rimtai tikit tomis savo nesąmonėmis? Kad negalite padaryti taip, kad mažiau dirbtumėte, mažiau skrolintumėte, mažiau kimštumėte, mažiau depresuotumėte ir nerimautumėte. Tikrai negalit?
Na, tuomet… Reiškiu kuo nuoširdžiausią užuojautą ir linkiu kažkaip išgyventi.
