Virginijaus istorija
Kaunietis Virginijus Šaulys prieš šešerius metus išgirdo negailestingą, jau gerokai pažengusio kasos vėžio diagnozę, tačiau nepalūžo. Sutelkęs visas jėgas, kovojo ir sugebėjo išgyventi. Besigydydamas onkologinę ligą, jis pagalbon pasitelkė ir sveiką mitybą. Šiandien savo patirtimi, atrasta maisto terapija Virginijus dalinasi su visais Lietuvos onkologiniais ligoniais. Jų palaikymui paskyrė ir savo likusį gyvenimą.
V. Šaulys, susirgęs atsisakė inžinieriaus darbo, ir pasinėrė į Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) veiklą. Buvo valdybos narys, vėliau šios organizacijos direktoriumi, o dabar yra asociacijos projektų vadovas. Įkūrė savo VšĮ „Sveikim kartu“ ir yra meno terapijos spektaklio „NENUGALĖTIEJI“ idėjos autorius, aktyviai prisidedantis prie jo vykdymo.
Sakykite, kaip jums kilo mintis, besigydant tradiciniais būdais, gydymą sustiprinti dar ir sveika mityba?
Kuomet 2013 metais man buvo diagnozuotas vėžys, iš pradžių praėjau streso, šoko, chaoso kupiną laikotarpį. Vėliau pradėjau daugiau gilintis į savo būseną, domėtis šia liga, skaityti apie jos kilmę ir esmę, kokios sąlygos reikalingos, kad vėžio ląstelė galėtų mutuoti? Tuo keliu eidamas, greta visų kitų priemonių, atradau maisto terapiją, jeigu taip būtų galima ją pavadinti. Maisto terapijos esmė – minimalus kiekis angliavandenių plius pakankamas kiekis skaidulų, daržovės, augalinės bei gyvulinės kilmės baltymai, ribotas angliavandenių skaičius. Subalansavau savo racioną taip, kad vėžys kuo mačiau gautų jam reikalingo maisto. Kaip žinome, angliavandeniai žmogui yra pagrindinis energijos šaltinis. Juos kompensavau riebalais, baltymais, kitais produktais ir man pavyko balansuoti ant ribos, nenualinant imuninės sistemos, eiti sveikatos link.
Daug važinėjate po Lietuvą, skaitote paskaitas apie savo patirtį ir maisto įtaką onkologijoje. Gal galite apie ją papasakoti plačiau? Virškinant angliavandenius, anot jūsų, iš perteklinės gliukozės kiekio rauginimo metu išgaunama pieno rūgštis, kuria ir minta vėžio ląstelės. Daugelis norėtume atsisakyti angliavandenių (ypač saldumynų), bet nepavyksta. Kaip jums pasisekė susidoroti su jų trauka?
Studijuodamas pasaulinio lygio mokslininkus atradau, kad yra dvejopos vėžio ląstelės. Kai kurie mokslininkai už šiuos atradimus 1931 metais buvo nominuoti Nobelio premijai. Jie įrodė, kad vėžio ląstelei yra reikalingas be galo didelis kiekis gliukozės, kad ją rauginimo būdu galėtų paverstų pieno rūgštimi. Ji vėžiui yra maistas. Man buvo be galo sunku pereiti prie kitokios mitybos.
Prisimenu, su žmona vaikščiojome po parduotuves ir dažnai negalėjome išsirinkti maisto produktų, nes vienuose buvo angliavandenių, kituose daug pridėtinio cukraus arba draudžiamų E maisto priedų, rafinuotas, pilnas kancerogenų ir pan. Taip bevaikštinėdamas, vieną kartą priėjau prie saldumynų skyriaus. Aš labai mėgau saldumynus. Jeigu būdavo koks suėjimas, visada atsisėsdavau prie to stalo galo, kur arčiau saldus stalas. Ir štai aš einu pro lentyną, ir sustoju kaip įbestas jautis prieš raudoną šviesą, matau chalvą, vakuume įtrauktą, visiškai sandariai uždarytą. Ji neskleidė jokio kvapo, bet aš ją užuodžiau. Labai mėgau tamsią chalvą. Man tiesiog linko keliai, bėgo seilės, jaučiau net jos skonį. Taip stipriai vėžio ląstelė per visus kūno receptorius reikalavo saldumyno: ,,Duok man cukraus, nes aš badauju!“.
Tas periodas tęsėsi apie pusę metų, tiek laiko aš tikrai vargau, palaikydamas ir šarminę kūno aplinką. Vėžys negavo maisto, todėl pradėjo džiūti, trauktis. Ir jis per visus kūno receptorius reikalavo cukraus – per uoslę, regą, klausą. Būdavo atvejų, kuomet išgirsdavau, kaip kitame parduotuvės gale kažkas, traškindamas popierėlį, išsivynioja saldainį ir jį valgo, aš užuosdavau tą saldainį.Toks būdavo pojūčių hiperbolizavimas. Juk, kai žmogus praranda regėjimą, jo receptoriais tampa pirštų pagalvėlės. Taip ir man išsivystė kitokie jutikliais. Taigi, galiu tvirtinti, kad reikia ne auksinės, bet deimantinės valios, norint išsilaikyti ir nesuvalgyti to taip viliojančio saldumyno. Bet tai verta daryti.
O kaip susidoroti su saldumynų trauka, galiu duoti patarimą – paimti svarstykles ir ant vienos jų pusės padėti savo gyvenimą ir kas skanu, o kas neskanu, ant kitos pusės – pastatyti savo brangiausius žmonės, kurie tave supa. Ir pasverti…Neapsakomas jausmas matyti savo dukrą, sūnų, nori su jais ir visa šeima kartu gyventi, tai taip atrodo paprasta, bet nelengva, oi kaip nelengva. Tai yra ženkliai daugiau negu tas menkas saldėsis, kuriuo trumpu laikotarpiu pamaitinsi kūną ir pajusi trumpalaikį pasimėgavimą. Tai visiškai nesulyginami dalykai, kuriuos aš grubiai palyginau. Kai tai įvertini, viskas praeina, praeina geidulys cukrui, kai kuriems pomėgiams, produktams, kurių tu tikrai negali valgyti. Kai kurių skonį dabar prisimenu tik iš atminties. Be abejonės, šioje kovoje man labai padeda žmona, sūnus, dukra, mama pilna optimizmo, broliai, sesės, giminės, draugai. Jie visi iš esmės pakeitė požiūrį į savo mitybą ir ne tik, kad solidarizuotųsi su manimi ir padėtų, bet ir dėl savęs susimatė.
Kai būnu konferencijose ar kituose renginiuose, ir nebūna suderintas maistas su manimi, atneša, pavyzdžiui, vištą, apvoliotą džiuvesėliuose, arba salotas su pridėtiniu cukrumi, paragavęs jaučiu, kad man tai nepriimtinas maistas, kartais ir ragauti nereikia. Jei tokį suvalgyčiau, jausčiau šlykštulį ir slėgtų begalinė sąžinės graužatis. Negaliu tokio maisto valgyti. Dabar aplink gali būti tortų, pyragaičių, šokoladų, bet jau nejaučiu jiems poreikio. Kaip ir glitimui, krakmolui, fruktozei, sacharozei.
Prisimenu, prieš 7-erius metus mamos keptus bulvinius blynus. Skonio atmintis išlieka, bet poreikio šiam maistui jau nėra. Turiu pagrindą, kodėl turiu viso šito atsisakyti. Sergantiems vėžiu (maisto atžvilgiu) atostogų jau nebėra. Net jei esi ilgalaikėje remisijoje, negali valgyti nesveiko maisto, tiesiog esi rizikos grupėje. Sergančių vėžiu žmonių, kurie vadovavosi mano mitybos rekomendacijomis, išgyvenamumas ženkliai pailgėjo, yra pasiekta puikių rezultatų.
Kai žmonės grįžta prie įprastinio darbo, stresų, nesveiko maisto, dažnai liga sugrįžta ir smogia labai skaudžiai. Katino už ūsų tampyti tikrai negalima.
Teko girdėti, kad valgote raugintas daržoves ir netgi raugintas morkas. Kaip jas raugiate? Kokia jų nauda?
Raugintos daržovės yra tikrai mūsų gėris maistui. Tai įrodyta ir kliniškai. Ypač tinka augintos mūsų klimatinėje aplinkoje. Raugintuose produktuose pieno rūgštis jau išsiskyrusi, todėl juos valgydami, rūgšties jau neįsisaviname, produktas fermentavosi ir esanti gliukozės nebeliko. Aš rauginu viską, kas tik rūgsta: moliūgai, agurkai, pomidorai, burokėliai, morkos, obuoliai. Ne tik aš, bet ir sesė, kiti artimieji. Šeimoje, kurioje augau esu iš 5 vaikų pats mažiausias. Taigi, visi mane globoja kaip jaunėlį, kurios va išdrįso susirgti. Kartais juokauju, kad Kaune teks atidaryti mini parduotuvę, nes tiek nesuvartoju, kiek visokių gėrybių man visi priveža. Aišku ir patys su žmona rauginame ir mums tai gerai sekasi. Raugiant morkas, jas pirmiausia reikia nuskusti. Į 3 litrų stiklainį su morkomis reikia dėti vieną valgomą šaukštą druskos, šiek tiek pipirų, lauro lapą, traiškytą, nesmulkintą česnako galvutę, galima įdėti šiek tiek krapų, juodos džiovintos duonos. Viską užpilti švariu virintu vandeniu ir sandarai uždaryti, kad nebūtų sąlyčio su oru. Bet koks rauginimas yra negeras, jei daržovės ar vaisiai gauna oro, tuomet jie sugenda. Pirmas paras stiklainį galima palaikyti šiltoje patalpoje, o po to rauginti 5-7 laipsnių temperatūroje. Morkos įrūgsta per 1-2 mėnesius ir būna labai skanios. Raugiant burokėlius jų irgi nereikia virti, dedame į stiklainį žalius, prieš tai juos nuplovus ir nuvalius kempinėle su vandeniu. Rauginti produktai – puikus maisto šaltinis, nes jį valgydami, gauname daug aminorūgščių, kitų maistinių medžiagų, naudingų mūsų organizmui. Jos šarmina organizmą, yra puikus garnyras prie mėsos, kitų patiekalų. Taip galima raugti ir obuolius, kriaušes, slyvas – viską, kas tik rūgsta. Galima dėti obuolius ir į didesnius kibirėlius, pridėti serbentų lapų , garstyčių ir raugti. Receptų apstu visokių. Jų galima rasti ir internete. Obuoliai turi būti nesugedę, geriausiai tinka antaniniai. Iki šiol prisimenu, kaip mano teta vaikystėje pavasarį atnešdavo raugintų obuolių. Juos raugdavo sluoksniuodama su kopūstais. Vietoje obuolių galima dėti morkas nepjaustytas, irgi labai skanu.Tie obuoliai man būdavo tokie ,,britkūs“, kad eidavau ratais nuo jų, raugintus vaisius valgydavau tik iš mandagumo. O dabar, po 40 metų, jau valgau, nežiūrėdamas – skanu ar neskanu. Aišku, šiuo metu pasikeitęs ir mano skonis.
Gal galėtumėte išduoti duonos be miltų receptą?
Dabar duonos jau nekepu. Perku tokią, kurioje yra minimaliai angliavandenių ir pakankamai skaidulų. Būtų idealu, jei duona būtų viso grūdo arba skaldytų grūdų, be pridėtinio cukraus, be mielių. Cukraus, jei jis yra įvardintas, turi būti ne daugiau kaip 2 gramai 100 gramų produkto. Ne taip greitai padidėja cukraus kiekis kraujyje.
Jei valgome grikių košę, reikia prisidėti mirkytų sėklų, pavyzdžiui, saulėgrąžų, moliūgų, lazdynų riešutų, migdolų. Kai sėkla gauna drėgmės, gemalas pradeda augti, ir per 8 -10 valandų gemalas, brandindamas savyje augalą, sudegina krakmolą, jo per tą laiką belieka tik pusė kiekio. Tas mirkymas yra labai svarbus, kadangi mes gauname augalinės kilmės baltymus, bet negauname nereikalingo krakmolo, kuris yra grūduose. Košės lėkštėje pusė jos turinio privalo užimti daržovių salotos. Tinka ir avietės, bruknės. Tokį jovalą galima valgyti. Sotumo jausmas išlaikomas ilgai ir nedidėja cukraus kiekis kraujyje. Jis neturi pakilti virš 5,5šlapimo PH. Tas labai svarbu.
Aš, kai kepiau duoną, naudojau migdolų miltus ir kitus produktus. Migdolų miltai neturi glitimo ir krakmolo, todėl juos geriau naudoti ir apvoliojant mėsą, žuvį prieš kepimą.
Norintiems patiems išsikepti sveikos duonelės, pateikiu du receptus:
Duonos receptas be miltų
4 kiaušiniai, 0,5 indelio grietinės, 2 valgomieji šaukštai kokosų aliejaus, 1 arbatinis šaukštelis kepimo miltelių, 50 gr. sezamo sėklų, 60 gr. kviečių (rugių) sėlenų be glitimo ir krakmolo, 60 gr. skaidulinių medžiagų (galima ir nedėti), 50 gr. Saulėgrąžų, 50 gr. skaldytų lazdyno riešutų, 0,5 arb. š. Druskos, 1 arb. šaukštelis meilės ir improvizacijos virtuvėje, 60 gr. migdolų miltų, kmynų. Kepimo temperatūra – 160 laipsnių, trukmė 60 min.
Duonelės receptas II
2 kiaušiniai, 1 arbatinis šaukštelis valgomosios druskos, 1,5 arbatinis šaukštelis ciberžolės, truputi juodųjų pipirų, 3 val. šaukštai maltų linų sėmenų, 3 val. šaukštai maltų kanapių sėklų, 3 val. šaukštai aguonų, 1 šaukštas sezamo sėklų, 180 gr. Varškės, 100 gr. tarkuoto sūrio. Viską sumaišyti, dėti po didelį šaukštą ant kepimo popieriaus darant paplotėlius. Kepti iki 10 min. 160 C laipsnių temperatūroje. Sėklų pasirinkimą galima keisti pagal skonį ir nuotaiką.
Įdomu ar dabar valgote mėsą, lašinius, žuvį?
Raudonos mėsos nevalgau, turiu omenyje kiaulieną. Sūdyti lašiniai tinka, jų visai kita struktūra. Kaip sakiau, man reikia kompensuoti tai, ką prarandu su angliavandenių eliminavimu.Yra labai svarbu, kur ir kaip gyvulys augintas. Jautienos valgau minimaliai, apie vieną porciją per mėnesį. Daugiausiai valgau baltos mėsos – paukštienos: vištienos, antienos, žąsienos, kalakutienos. Taip pat avienos. Avis turbūt vienintelis gyvulys, kuris neįsisavina antibiotokų.
Valgau ir žvėrieną. Perkant vištieną, reikia turėti patikimą augintoją, kuris kaime užaugina, kad ir su kombinuotaisiais parašais, bet be augimo skatinančių hormonų. Pramoniniu būdu per 28-30 dienų iki kilogramo dydžio užaugintas viščiukas, daug nejuda, jam duodami antibiotikai, kad neplistų ligos ir augimo skatinimo hormonas, kuris skatina raumenyną augti. Tokia „išpumpuota“ mėsa, negardi ir neišvaizdi, nekvapni. Iš jos nei virimo, nei kepimo metu nepasišalina hormonai. Tokiu būdu mes suvalgome mėsą ir įsisaviname tuos hormonus, kurie išnešiojami po kūną per kraujotaką. Vėžio ląstelė gauna maisto medžiagas ir dar gauname hormonus, kurie skatina ją mutuoti ir augti, čia yra didžiausia blogybė. Reikia labai atsakingai žiūrėti, kur gyvulys augintas, koks pašaras buvo naudojamas. Kiaulės šeriamos krakmolingu pašaru, skerdžiamos grubiai, todėl patiriamas stresas. Taigi, mėsos sudėtis iš esmės keičiasi.
Žuvis yra gerai laukinė ir riebi. Jei Lietuvoje pavyksta gauti lašišą ar unurį, vėgėlę, tai puiku, nes su tokiu maistu gauname Omega- 3 riebalų rūgščių. Jeigu tai yra įvežtinė žuvis, dažniausiai perku atlantinę silkę, kuri taip pat turi daug Omega -3 riebalų rūgščių ir yra mažiausiai apdorota, su ašakomis, žarnomis. Parduodama ji skardinėse dėžutėse ar statinėse. Išdarinėta silkė, realizuojama prekybos centruose, netinka. Lašiša prekybos centruose irgi būna graži, bet ji ne taip auginama – dažniausiai garduose, kur nors ir pratekantis vanduo, bet žuvų pašaras prifarširuotas tais pačiais hormonais ir dar dažais, kad būtų graži spalva. Tokia žuvis žmonėms, sergantiems onkologinėmis ligomis, tikrai netinka.
O kokia jūsų nuomonė dėl pieno produktų?
Pieno produktus reikia valgyti atsargiai. Jei išgėrus pieno, pučia vidurius, reiškia žmogus netoleruoja laktozės. Aplamai ne tiktai onkologiniams ligoniams pienas nereikalingas, bet ir kitiems jo nelabai reikia. Pieno produktus skaidau į dvi dalis – tai pramoninė linija, kuri visai nereikalinga ir netinka sergantiems onkologinėmis ligomis. Na, nebent galima pirkti tik ilgos fermentacijos sūrį- tokį kaip 18-36 mėn. brandintą ,,Džiugas“ ir panašius, bet saikingai, daugiau dėl įvairovės. Varškė, kefyras ir kt. produktai iš parduotuvės – tikrai netinkami onkologiniams ligoniams. Kita dalis – natūralūs pieno produktai, kuriuose yra natūrali bakterija, ir iš kurių gaminami visi kiti produktai. Juos galima valgyti, tik svarbu nepadidinti dozės, saikingai ir derinant su kt. ingridientais, kaip baltymai, riebalai ir pan. Galima patiems pasigaminti lydyto sviesto, varškės, kefyro. Šiuo kalusimu yra daugiau informacijos jog minėti produktai mums nėra draugai.
Ar vartojate kokius nors maisto papildus, vitaminus?
Taip, laiks nuo laiko vartoju seleną. Mėnesį pavartoju, o po to mėnesį darau pertrauką. Tačiau stengiuosi kuo daugiau visko gauti iš natūralios aplinkos. Jeigu trūksta geležies, yra papildų, kuriuos galima nusipirkti ir sėkmingai naudoti. Bet yra ir dilgėlė, iš kurios gauname be galo daug geležies. Galima gerti šių augalų arbatą, dėti dilgėlių į salotas. Tik reikia žinoti, kad dilgėlė tirština kraują, todėl kartu reikia panaudoti ir skystinančios kraują kiaulpienės. Papildai yra blogi tuo, kad juos vartojant, organizmas šiek tiek išlempa ir nesistengia įsisavinti visko, kas yra natūraliame maiste. Jei jis gauna tabletę ryte ir vakare, tai kam jam ieškoti ir stengtis rasti naudingų medžiagų iš kažkokių riešutų ar kitų produktų?
Vitaminą D vartoju nuo lapkričio pradžios iki kovo mėnesio. Vasaros laikotarpiu darau pertrauką. Nėra įrodyta, kad vitamino D trūkumas įtakotų vėžio išsivystymą. Jis reikalingas ne tik onkologiniams ligoniams, bet ir visiems žmonėms. Jeigu jaučiamas silpnumas, nuovargis, raumenų, kartais kaulų skausmai, nuotaikos nėra, esame neatsparūs įvairioms infekcijoms, tai požymiai, kad mums trūksta vitamino D. Jį patarčiau geriau vartoti kasdien nei smūginę dozę, skirtą keliems mėnesiams, nors tai ir yra patogiau. Deja, tokiu būdu organizmą apkrauname dideliu vitamino kiekiu.
Su onkologinėmis ligomis padeda kovoti vitaminas C. Ir atliktais tyrimais yra įrodyta, kad jeigu kraujyje yra didesnis kiekis vitamino C, jis blokuoja vėžio ląstelių mutavimosi plėtrą. Labai naudinga valgyti citrinas. Iš jų gauname vitaminą C, be to, citrinos šarmina organizmą, o vėžys, kaip žinome, mėgsta rūgštinę terpę. Jei pamatavus šlapimo ph, jis yra 5,5 ir mažiau, tai reiškia, kad yra rūgštinė terpė. Jei palaikysime 6 ph ir daugiau, šarminėje terpėje vėžys nesivystys.
Ką manote apie B grupės vitaminus? Ar jie išties kenksmingi onkologiniams ligoniams?
Amerikoje buvo atliktas tyrimas, vykęs daugiau kaip 10 metų. Apklausta per 14 tūkstančių žmonių, vyresnių nei 50 metų. Tarp jų – apie 1400 sirgusių vėžiu. Tyrimo metu buvo matuojama B2, B6, B9 ir B12 grupės vitaminų koncentracija kraujyje. Tarp tų, kurie turėjo reikiamą vitaminų normą, vėžio išvadų buvo kur kas mažiau. Visuomenėje sklando įvairių nuomonių dėl B grupės vitaminų. Man teko kalbėtis su integracinės onkologijos pradininke Lietuvoje, kuri parsivežė paskutinių tyrimų, atliktų Amerikoje rezultatus, dar kartą patvirtinančius, kad B grupės vitaminai nėra pavojingi mūsų sveikatai. Taigi nereikia atsisakyti produktų, kuriuose yra B grupės vitaminų. Svarbu juos vartojant neperdozuoti, ypač jei dar pulsime ir papildus naudoti. Perdozavimas darys neigiamą įtaką mūsų sveikatai kaip ir bet koks kitas.
Yra labai svarbu, ką tu valgai, bet dar svarbiau – kiek tu suvalgai, kokia yra dozė vieno ar kito produkto. Būna atvejų, kuomet žmonės pradeda gerti vitamino D po tris tabletes per dieną ir sako, kad juos pradėjo pykinti, silpnumas atsirado ir kiti neigiami reiškiniai. Sergantys onkologinėmis ligomis dažnai yra linkę į kraštutinumus. Ko tik man netekę išgirsti – ir žibalą geria, ir rupūžės užpiltinę, ir gyvatę, musmerę valgo, bet ką, kad tiktai pasveiktų, nes būktai kažkas pasakė. Tiktai bėda ta, kai žmogus iškeliauja Anapilin, kyla klausimas – nuo ko jis mirė? Yra ir tokių atvejų.
Džiaugiuosi, kad sveikatos apsaugos ministerija jau dėlioja taškus įstatymo rėmuose, kas iš principo yra alternatyvi medicina. Šitoje vietoje bus didesnis aiškumas. Žinoma, pirmiausia reikia pasveikti savo mintyse, galvoje. Tai pakankamai sunkus ir alinantis darbas, nes su savimi reikia dirbti 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę.
Daugelis onkologinių ligonių, sužinoję diagnozę ir besigydydami, patiria didelę baimę, depresines nuotaikas. Kaip jums pavyko jas nugalėti ir išsaugoti optimizmą.
Baimės kažkuriuo momentu buvo, bet nepasakyčiau, kad labai daug. Išties, ligos pradžioje mano situacija buvo drastiška – kasoje buvo beveik 9 cm auglys, o kepenyse didžiuliai 6×7 cm du židiniai, gretutinių organų patologija, skysčių sankaupos. Manęs neoperavo, nes buvo neįmanoma. Kaip gydytojas sakė, bandome gydyti tik vaistais. Tuo momentu buvo šiek tiek baimės. Su žmona susėdome ir verkdami skubėjome susidėlioti darbus, kuriuos reikia greitai nuveikti.
Turėjome paskolą būstui, bet pardavėme namus, nusipirkome naujus – mažesnius, kitus gyvenimo reikalus susitvarkėme. Po to atėjo laikas, kai prasidėjo atoslūgis. Pradėjome gyvenimą planuoti mėnesiui į priekį, paskui dviem mėnesiams, labai po truputi, po ne daug, kad neišsigąsti ir netikėti savimi. Nežinojome, kiek dar būsiu šiame gyvenime, ar su dukra šoksiu mokyklinių išleistuvių ar vestuvių valsą, ar nešoksiu. Ar sūnų išmokysiu vairuoti automobilį, ar ne. Aha, pavyko, išmokinau. Toliau planuoju kažką. Tie užsibrėžti tikslai žmogui yra labai svarbūs ir kokie jie beatrodytų bereikšmiai, tačiau tuo metu men buvo iššūkiai.
Vadinasi, tu savo fizinį kūną per mąstymą užprogramuoji tam tikram siekimui. Todėl ir sakau, kad iš pradžių reikia pasveikti savo mintyse, o po to dūšioje tai pajusti. Tada tiesiog intuityviai įgauni tai, kas tau priimtina ir kas suteikia polėkio bei jėgų kovoti su šia liga. Todėl didelės baimės nebuvo, tiesiog daug skaičiau, daug gilinausi į gydymo procesą, reikėjo perskirstyti gyvenimo prioritetus. Aš praradau baimę išeiti, išeiti ir palikti, tai tiesiog gyvenimo tarpsnis.
Na, o šiuo metu džiaugiamės, kad visi šeimos nariai esame kartu. Tai be galo didelė pergalė gausios mano komandos: žmonos, vaikų, brolių, mamos kuriai dabar net 88 m., seserų, draugų, giminių, visų, kurie yra paliesti šios ligos. Su pastaraisiais susitinkame praktiškai kiekvieną dieną, konsultuojamės, šnekamės, organizuoju sergantiesiems įvairias konferencijas, seminarus, parodas. Ta bendrystė yra labai svarbi, todėl aš neužsidariau savyje, ieškojau ir atradau (POLA) Pagalbos onkologiniams ligoniams asociaciją, kuri padeda žmonėms susigyventi su vėžiu ir ieškoti išeities. Tokiu būdu teko įsilieti ir asociacijoje kaip valdybos nariu, ir direktoriauti, o galiausiai tapti projektų vadovu.
Įkūriau savo viešąją įstaigą „Sveikim kartu“. Veiklos yra daug ir visa veikla susijusi su onkologija. Savo likusį gyvenimą paskyriau žmonėms, kurie paliesti šios ligos. Aš suprantu jų išgyvenimus, kas juos neramina ir kur yra didžiausia nežinomybė ir baimė, nes pats einu šiuo keliu, aš esu vienas iš jų. Ir džiaugiuosi, kad galiu padėti. Čia ir yra didžiausias malonumas, grąža, kai paskambina žmogus ir pasako, kad jo kraujo rodikliai geresni, geresnė situacija. Kiekviena pragyventa diena, kiekvienas išgyventas ilgesnis mėnesis sergančiajam yra deimantinės vertės. Per tą laiką galima nuveikti tuos darbus, apie kuriuos gyvenimo rutinoje tu tiesiog nepagalvojai, kad jie yra labai vieni iš svarbiausiųjų.
Kokia jūsų didžiausia ateities svajonė?
Pasveikti nuo vėžio iki mano mirties – didžiausia svajonė, nes už to slypi daug kitų dalykų – pilnavertis gyvenimas, bendrystė, dukros vestuvių laukimas, sūnaus studijos. Visa tai yra labai žemiški norai, bet jie be galo hiperbolizuojasi, nes tavo laiko skaitiklis įsijungia keliasdešimt kartų greičiau, tavo sekundės sukasi dvigubai greičiau negu tada, kai esi sveikas. Bet požiūris į tą situaciją yra kitas. Jeigu tu negali pakeisti situacijos, privalai pakeisti požiūrį į ją. Viskas priklauso nuo tavęs ir nuo požiūrio, kiek ir kaip tu nugyvensi likusį gyvenimą.
Papasakokite apie šiemet gimusį jūsų kūdikį – meno terapijos spektaklį „NENUGALĖTIEJI“?
Žmogus, kai išgirsta vėžio diagnozę, įgyja papildomų galių ir sugebėjimų. Metų pradžioje subūriau profesionalią komandą ir sukūrėme meno terapijos spektaklį „NenuGALĖTIeji“. Paskatinau 5 pacientus parašyti savo sėkmės istorijas. Jas perteikė scenoje profesionalūs aktoriai – suburta 10 žmonių grupė iš dramos teatro, muzikinio teatro, profesionalus režisierius, choreografas, garso, šviesos operatoriai. Šio spektaklio pristatymas vyko Kaune, Žalgirio arenos amfiteatre, parodos „Sveikatos dienos“ metu. Režisierius Gytis Padegimas spektaklį įvertino labai gerai, teigdamas, kad jis yra aukšto profesionalumo lygio, tačiau dar reikia šlifuoti, sakė netikintis, kad istorijas parašė skirtingi žmonės.
Didžiausia užduotis buvo režisierei ir visų tiklsas buvo meniškai perteikti onkologinių ligonių istorijas, kad žiūrovas, stebintis spektaklį, atpažintų save, nes visų sergančiųjų išgyvenimai labai panašūs. Ir šiek tiek galbūt pamąstytų apie tai, kad kažką daro ne taip. Juk esantis be galo laimingas, kad serga jis pats, o ne artimas žmogus. Dažnai reikia išsipasakoti, kapsakau išsiventiliuoti ir yra labai svarbu jeigu tu turi kaip išsilieti. Ir dar svarbiau, kad išdrįstum išsipasakoti, neveltu yra sakoma – žodis gydo. Sergančiajam sakau – įsivaizduok tokią situaciją, kad tavo vaikas serga vėžiu, tas aplink tave lakstantis pipiras… ar norėtum susikeisti liga su savo vaiku, tikriausiai – ne? Ir išties žmogaus mąstysena pasikeičia. Sako, tikrai esu laimingas, kad aš sergu.
Aš esu stiprus, galiu kovoti ir man nereikės slaugyti kito. Aš viską padarysiu, kad galėčiau pasveikti ir padėti kitiems. To spektaklio tikslas – kad pacientai pamatytų savo daromas klaidas, kad suprastų, jog jų gyvenimas kitoks ir jį reikia kitaip nugyventi. Šis spektaklis Baltijos šalyse yra pastatytas pirmąkart. Tai buvo drąsu. Dabar stengiuosi ieškoti finansavimo, kad spektaklį galėčiau pristatyti didesnių miestų visuomenei. Bandau rašyti projektus, tikėdamasis gauti finansavimą. Kreipiuosi į įmones, organizacijas ir fiziniai asmenys paremia. Vienam spektakliui jau esu beveik surinkęs pinigėlių.
Esate parašęs leidinį ,,Mano patirtis, darbas ir draugystė su vėžiu“. Artimiausiu metu žadate išleisti dar vieną naują knygą. Koks bus jos turinys?
Naujos knygos rašymui subūriau 6 autorių komandą. Joje bus mano, kaip paciento, įžvalgos, gydančio onkologo mano pozicijos įvertinimas iš medicininės pusės. Kita autorė, sveikos gyvensenos medicinos studijas baigusi Didžiojoje Britanijoje, dalinsis mintimis apie maisto įtaką onkologijoje, kaip maistas įtakoja ligų atsiradimą ir kaip joms užkirsti kelią. Su jos mintimis mano pozicija sutampa 90 ir daugiau procentų.
Du kineziterapeutai, baigę mokslus Vokietijoje, kurių specializacija – limfodrenažinis masažas, supažindins, kaip jį taisyklingai atlikti. Fitoterapeutas rašys apie žolinius preparatus bei apie tai, kokių negalima vartoti gydymo metu ir kokius dera pavartoti. Žmonės tokius dalykus turi žinoti. Dar vienas knygos skyrius bus skirtas psichoterapijai. Jame savo įžvalgomis ir patirtimi dalinsis onkopsichologė, turinti nemažą patirtį šioje be galo svarbiame darbe, dirbanti su onkologiniais pacientais. Judėjimo ir saikingo sporto įtaka onkologijoje. Knygą bandysiu išleisti iki ateinančių metų knygų mugės, vyksiančios vasario mėnesį Vilniuje.
Turite labai daug veiklos. Kada spėjate pailsėti?
Tai tiesa. Turiu veiklos bet saikingai užsiėmęs, darbuojuosi POLA, savo įmonę VšĮ „Sveikim kartu“ turiu įsteigęs, spektaklio organizavimas, knygos leidyba, masiniai švietėjiški renginiai, paramos koncertai. Visgi vienas iš svarbiausių dalykų, nuo kurių priklauso visų kitų darbų kokybė, tai yra poilsis. Va šis karantino laikas yra tiesiog išnaudojamas pakankamai produktyviai ir prasmingai. Jam taip pat reikia rasti laiko ir tai yra didžiausias šauktukas prie mano visos dienotvarkės. Jeigu jaučiu, kad reikia pailsėti, ir vidurdienį atsigulu, pamiegu, išjungiu telefonus, kad niekas netrikdytų, kad būtų kokybiškas miegas. Tai yra dalis sėkmės sveikatos link. Pagrindinis miego hormonas išsiskiria nuo 10 vakaro iki 3 valandos nakties. Dieną, jei miegame, tai būna tik snūduriavimas. Pagrindas turi būti nakties miegas. Melatoninas – miego hormonas išsiskiria būtent tuo laiku. Todėl, jei vakare pradedame snūduriuoti, tai yra signalas, kad turime eiti miegoti. Galime keltis 4,5, 6 valandą ryto, nors gal ir atrodysime fiziškai neišsimiegoję, iš tiesų būsime pailsėje vidumi. Onkologiniai susirgimai tuo hormonu yra gydomi, tas miegas, poilsis labai svarbus. Miegas yra geriausia priemonė šarminti organizmą. Jei kokybiškai pailsi, tuomet ir organizmo terpė būna šarminė. Net pacientai pastebėjo, kad kai jie valgo vienodą maistą, bet neišsimiega, tada jiems nustatoma rūgštinė organizmo terpė.
O ką daryti naktinėti mėgstančioms pelėdoms?
Priverstinis miegas, aišku, nebus gerai. Gal tada pabandyti eterinius aliejus, aromaterapiją, stengtis pasivaikščioti, mėgstamą knygą paskaityti, pabūti ramiai. Kaip spektakliui žiūrėti žmogus turi pasiruošti, taip ir miegui. Nevalgyti, išgerti tik vandens ar arbatos. Bent iki 12 valandos vakaro eiti miegoti, kad kuo ilgiau gauti kokybiško miego. Turi būti tamsi aplinka – jokios šviesos kambaryje, nei šviečiančio laikrodžio ar sklindančio gatvės apšvietimo. Bet kokia šviesa blokuoja melatonino išsiskyrimą. Tai yra moksliškai įrodyta. Svarbu klausyti savo vidinio AŠ.
